Smilgų miestas

Ilgi raudoni ir kiek pavargę 5G maršruto greitieji autobusai veždavo skersai visą miestą nuo priemiestyje įsikūrusio akademinio miestelio iki miegamųjų rajonų. Tad ryte, prieš paskaitas, ir popiet, po paskaitų, jie būdavo pilnutėliai studentų. Kiekvieno akys – telefone, o ausys užkimštos ausinėmis. Na, beveik kiekvieno. Vienas iš šio maršruto autobusų buvo šiek tiek kitoks. Įveikdamas net… Continue reading

Danielius (ar tikrai toks jo vardas?) buvo klajoklis, benamis, svieto perėjūnas, rastamanas, laisvo oro direktorius ir panašiai. Skirtingų generacijų ir kultūrų akimis jis buvo teigiamas, neigiamas arba neutralus personažas. Mums asmeniškai – gana mielas toks vaikinas. Gal net gražus. Gimė kažkur JAV. Tėvai užsiėmė nežinia kuo, buvo pusiau klajokliai: gyveno namelyje ant ratų, tad prireikus… Continue reading

Turbūt dešimtmetį, jei ne daugiau, kiekvieną vasarą prie ežero žvejodavau su tokiu kaimo vyruku: kai tik atvažiuoju, nueinu ant tiltelio – jis jau čia. Tapo mano talismanu, nors dabar galvoju: ne visada kibdavo net ir jam esant. O nekimbant tiesiog sėdėdavome, žiūrėdavome į vandenį ir kalbėdavomės. Apie viską. Buvo konservatyvus, jam nepatiko visokios naujovės, kompiuteriai,… Continue reading

Latvijos pakrantėje yra tokia keista vieta, kur jūra suartėja su pelke ir per didesnę audrą rudas dešreles iškėlę meldai įbrenda į jūros bangas. Gal tokių vietų yra ir daugiau, bet man žinoma tik viena. Ypatinga. Su senuku latviu Janiu – buvusiu žveju, dabar poilsio trobelių nuomotoju – susikalbėdavome laužyta anglų kalba, rusiškai jis nekalbėjo iš… Continue reading

Studijų laikais šio apsakymo veikėjas patyrė pirmąją meilės dramą: jį paliko mergina. Tai įvyko saulėtą vasarą žaviame pajūrio kurorte. Tik, reikia pasakyti, dramos vyksmas buvo gana lėtas, o antroji pusė tiesiogiai jame net nedalyvavo. Žodžiu, tą vasarą studentas susitarė su mergina, kad atostogaus prie jūros. Rezervavo kambarį pigiuose poilsio namuose. Tačiau atsitiko taip, kad nenumatytos… Continue reading

Aukščiausia iš septynių salos viršukalnių vadinosi Rinden, išvertus iš norvegų – bėgimas. Gal ir yra kokia legenda apie suakmenėjusią skandinavų dievybę, bėgusią nuo likimo, o gal viskas daug proziškiau: per šią viršukalnę mėgsta bėgioti jauni sportiški norvegai. Aukštis – mažiau nei puskilometris. Bet man asmeniškai ši viršukalnė vieną žiemą tapo visai neproziska. Dirbau sezoniniu darbininku… Continue reading

Jaunasis kolega susirgo depresija. Nesirodė darbe gal savaitę. Į skambučius neatsiliepė. Tada, viršininko įpareigotas, nuvykau pas jį į namus. Duris vis dėlto atidarė, toks sukumpęs, lengvai pajuodęs ir akivaizdžiai nelaimingas. Išvirė kavos, susėdome svetainėje-miegamajame (vieno kambario kuklūs apartamentai, argi daug reikia, kol nevedęs). Palengva įsikalbėjome. Nuraminau, kad darbe jo pravaikštas pridengsime, tegu tik sugrįžta greičiau.… Continue reading

Su geru draugu kelis metus dirbome tame pačiame pastate, tad vis susitikdavome parūkyti prie lauko durų. Ar kartu išgerdavome kavos. Ir šiaip susitikdavome po darbų. Dažniau kalbėdavomės rimtai, turėjome bendrų „užklasinių“ projektų. Bet kartais tiesiog pliaukšdavome linksmus niekus. Dažniausiai apie leidybą. Pavyzdžiui, kaip Lenkijoje, kur viskas pigiau, išspausdinti mikroskopiniu šriftu kelis egzempliorius knygos ir gauti… Continue reading

Tai buvo mano Didysis Prizas. Prabanga, kurią galėjo sau leisti tik, ko gero, kelios dešimtys milijardierių pasaulyje. Aš turėjau Ramybę. Trumpam. Vakaro saulė jau artėjo prie pušų viršūnių, o marios raibuliavo nuo lengvo vėjelio. Danguje – lengvi balti debesėliai. Jau buvau pastatęs palapinę. Kūriau laužą. Pažvelgiau į skaitiklį – 34 valandos. Liko. Pagalvojau, geriau žinoti,… Continue reading

Kora buvo sulaukėjusios vilkšunio mišrūnės palikuonis. Jos mama užmiestyje prie kapinių rausė giliausius urvus ir kasmet juose atsivesdavo naują šunyčių vadą. Geri žmonės, sulaukę tinkamos akimirkos, surinkdavo šunyčius ir atiduodavo į gyvūnų prieglaudą. Na, kad prie kapinių nešmirinėtų laukinių šunų gauja. Įpusėjus pirmiesiems gyvenimo metams, iš prieglaudos Kora pateko į didmiestį – gana ramų miegamąjį… Continue reading

Šią istoriją prisiminiau bežiūrėdamas išgyvenimo laukinėje gamtoje šou, vienas dalyvis Afrikoje pasakė maždaug taip: „Čia viskas tave nori suvalgyti. Regis, net žolė“. Prieš akis iškart iškilo plačiaburnis keistuolis senukas, prieš keliasdešimt metų, vėlyvoje jaunystėje, sutiktas prie atokaus ežero. Būreliu bendradarbių tada buvome išsiruošę į išvyką gamtoje su palapinėmis. Žvejyba, laužas, dainos, šokiai, alus ir sidras.… Continue reading